Paleobalkanų kalbos

Paleobalkanų kalbos – sąlyginis pavadinimas keleto indoeuropiečių kalbų, kurių vartotojai iki romėnų užkariavimo ir, matyt, tam tikrą laiką po to gyveno Balkanuose. Pagal kilmę šios kalbos nesudaro vieningos grupės, pavyzdžiui, ilyrų ir mesapių kalbos – aiškiai kentuminės, o kitos (trakų, dakų) – sateminės.

Sudėtis

Paleobalkanų kalbos gali būti skirstomos į tokias tarpusavyje giminingas grupes:

trakų-dakų (dakų grupė)
- dakų kalba †
- trakų kalba †
ilyrų-mesapių (ilyrų grupė)
- ilyrų kalba † – Balkanuose gyvenusių ilyrų genčių kalba. Pasak vienos iš teorijų, iš ilyrų kalbos kilusi albanų kalba.
- mesapių kalba † – atsikėlusiųjų iš Balkanų Italijon mesapių kalba. Giminingumas su ilyrų kalba nustatomas pagal bendrus vardus.
- albanų kalba
graikų-frygų-armėnų grupė (rekonstruojama, tarpusavyje nebesusišnekėta jau ikirašytiniu laikotarpiu)
- graikų pogrupis
  - graikų prokalbė † – rekonstruota kalba, kuria šnekėjo graikų gentys, kai 3–2 tūkstantmečių pr. m. e. sandūroje įsiveržė į pietų Balkanus. Iš graikų prokalbės kilo senoji graikų ir senoji makedonų kalbos. Šios kalbos yra artimiausios frygų kalbos giminaitės.
  - senoji graikų kalba †
  - senoji makedonų kalba †
  - naujoji graikų kalba
  - Tsakonijos graikų kalba – senosios graikų kalbos vakarinių (dorėnų) tarmių palikuonė
- frygų-armėnų pogrupis
  - grabaras (senoji armėnų kalba) †
  - vidurinė armėnų kalba †
  - dabartinė armėnų kalba
    - Vakarų armėnų kalba
    - Rytų armėnų kalba
  - frygų kalba † – nors senoji Frygijos karalystė plytėjo Mažosios Azijos viduryje, patys frygai, anot makedonų legendos (Herodotas, 7.73), buvo kilę iš Balkanų ir ten vadinosi brygais, o vėliau, matyt, XIV–XIII a. pr. m. e., jūra atsikėlė į Mažąją Aziją. Anot Homero, Trojos karo metu (kai makedonai dar nebuvo žinomi) frygai jau gyveno Mažojoje Azijoje.

Keleto kalbų, pavyzdžiui, liburnų, mizų, senosios venetų vieta šioje kalbų grupėje neaiški. Dar vartota tarp ilyrų ir trakų gyvenusių pajonų kalba. Apėmė teritoriją į šiaurę nuo Senovės Makedonijos ir į pietus nuo Dunojaus upės. Galbūt artima frygų kalbai.

Pasakytina, kad šis grupavimas ne vienintelis. Anot kitų kalbininkų, artimos buvusios frygų ir trakų kalbos, o armėnų kalba esanti frygų–trakų kalbų palikuonė. Savo ruožtu į kitą pogrupį jungiamos dakų–mizų-ilyrų kalbos, prie kurio šliejasi mesapių kalba, o tolima šio pogrupio palikuonė esanti albanų kalba.^[1]

Hipotezės

Be kitų hipotezių, dėl tradiciškai į paleobalkanų kalbų grupę įtraukiamų kalbų esama tokių prielaidų:

pasak L. Gindino ir V. Neroznako, ankstyvosioms indoeuropietiškoms paleobalkanų kalboms, greta dakų ir trakų, priskirtinas jų rekonstruojamas „pelazgų“ substratas Balkanų kalbose. Atsižvelgiant, kad pats terminas „pelazgai“ yra ginčytinas, ši hipotezė akademiniame pasaulyje plataus palaikymo nesulaukė.
kad ikirašytiniais laikais Balkanuose būtų buvę šnekama anatolų kalbomis arba kad anatolai būtų Balkanais migravę, kaip teigia ne vienas tyrėjas, neįrodyta.
atlikta įvairios kokybės tyrimų apie paleobalkanų kalbų sąsajas su baltų ir slavų kalbomis; šie tyrimai vertinami labai nevienareikšmiškai.

Hipotezės kritika

Kai kurie mokslininkai teigia, kad graikų ir frygų kalbų artumo su trakų ir armėnų kalbomis lingvistiniai duomenys nepatvirtina.^[2]^[3]^[4]

Frygų kalba artimiausia senajai graikų ir senajai makedonų kalboms.^[5] Su senąja graikų kalba ją sieja daugiau bendrybių negu su kuria nors kita indoeuropiečių kalba, būtent:^[6]^[7]^[3]^[4]

priesaga -eyo-;
dalyviai su priesaga -meno-;
augmento vartojimas;
-ā- kamieno vyriškosios giminės daiktavardžių vardininko galūnė -as;
žodyno elementai, pavyzdžiui, autos 'tas pats', pant- 'visas', kako- 'piktas, negeras'.

Literatūra

Откупщиков Ю. В. Догреческий субстрат. У истоков европейской цивилизации. — Л.: Изд-во ЛГУ, 1988. p. 263
Гиндин Л. А. Древнейшая ономастика Восточных Балкан. София, 1981.
Гиндин Л. А. Язык древнейшего населения юга Балканского полуострова. М.: Наука, 1967. — p. 207
Нерознак В. П. Палеобалканские языки. М. 1978.

Nuorodos

Sorin Paliga. Ethnic and Linguistic Distinctions in the Ancient Balkan Area. How Many Languages Were There in the Antiquity?

Šaltiniai

↑ Zinkevičius, Z. (1984). Lietuvių kalbos kilmė. I. Vilnius: „Mokslas“. pp. 85–89.
↑ Vavroušek, P. (2010). „Frýžština“. Jazyky starého Orientu. Praha: Univerzita Karlova v Praze. p. 129. ISBN 978-80-7308-312-0.
↑ ^3,0 ^3,1 J. P. Mallory, Douglas Q. Adams. (1997). Encyclopedia of Indo-European culture. London: Fitzroy Dearborn Publishers. pp. 419. ISBN 9781884964985.
↑ ^4,0 ^4,1 Brixhe, C. (2008). „Phrygian“. The Ancient Languages of Asia Minor. New York: Cambridge University Press. p. 72.
↑ Откупщиков Ю. В, Догреческий субстрат. У истоков европейской цивилизации. — Л.: Изд-во ЛГУ, 1988. p. 263.
↑ Vavroušek, P. (2010). „Frýžština“. Jazyky starého Orientu. Praha: Univerzita Karlova v Praze. p. 128—129. ISBN 978-80-7308-312-0.
↑ Fortson, B. (2004). Indo-European language and culture. An Introduction. Padstow: Blackwell Publishing. pp. 403.

[1] Zinkevičius, Z. (1984). Lietuvių kalbos kilmė. I. Vilnius: „Mokslas“. pp. 85–89.

[2] Vavroušek, P. (2010). „Frýžština“. Jazyky starého Orientu. Praha: Univerzita Karlova v Praze. p. 129. ISBN 978-80-7308-312-0.

[Adams419-3] 3,0 ^3,1 J. P. Mallory, Douglas Q. Adams. (1997). Encyclopedia of Indo-European culture. London: Fitzroy Dearborn Publishers. pp. 419. ISBN 9781884964985.

[Brixhe72-4] 4,0 ^4,1 Brixhe, C. (2008). „Phrygian“. The Ancient Languages of Asia Minor. New York: Cambridge University Press. p. 72.

[5] Откупщиков Ю. В, Догреческий субстрат. У истоков европейской цивилизации. — Л.: Изд-во ЛГУ, 1988. p. 263.

[6] Vavroušek, P. (2010). „Frýžština“. Jazyky starého Orientu. Praha: Univerzita Karlova v Praze. p. 128—129. ISBN 978-80-7308-312-0.

[Fortson403-7] Fortson, B. (2004). Indo-European language and culture. An Introduction. Padstow: Blackwell Publishing. pp. 403.

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]

[6]

[7]